Laiškas #99

Tu nesi tobula.

Nekenčiu kai tu tyli, nors yra aišku, kad nori kažką pasakyti. Tu supyksti, bet tuo pačiu nieko nesakai, atrodo taip sunku iš tavęs žodžius išgauti. Nors tuo pačiu ir aš esu kaltas, nesame tobuli. Nekenčiu kai turime planų, o tu juos atšauki prieš jiems įvykstant. Ar tai dieną, ar tai valandą prieš, visi laiko tarpai skauda. Žinau, kad turi savo priežasčių, bet atrodo švaisčiau laiką tikėdamas, kad diena įvyks kaip planuota.

Nekenčiu kaip greitai viskas sugriūna. Pradžia visada graži, lyg pavasaris po žiemos, bet visada ateina ta pabaiga, prieš ją sušalsti, dingsta ta šiluma ir dingsta ką statėme kartu. Nekenčiu kaip sugadinai rugpjūtį, jis tik primena pabaigą su tavimi. Nekenčiu kaip šiltus orus asocijuoju su tavimi, bet tavęs šalia visai nebuvo per šalčius. Nekenčiuu, kad per visus tuos metus pabaigą tik priėmiau, lyg nebandydamas kovoti atgal. Nekenčiu kaip pamatęs dvi kates, pagalvoju apie mus, bet negaliu jų tau nufotkinti, atsiųsti ir parašyti "mes".

Nekenčiu, kad negaliu atsikėlęs tau pasakyti "labas rytas", o eidamas miegoti "labanakt, myliu". Nekenčiu kaip paveikei mano širdį, kaip privertei mane jausti stipriau nei kas nors yra bandęs. Nekenčiu, kad palikai tylą garsesnę už visus žodžius. Nekenčiu, kad tavęs pasiilgstu kiekvieną dieną. Nekenčiu, kad tavo vardas randa kelią mintyse kiekvienos tylumos minutę. Nekenčiu, kad tavęs negaliu pamatyti ir pasakyti, kad tave myliu. Nekenčiu, kad tavęs nėra šalia.

Nekenčiu, kad po viso tai vis turiu vilties, kad būsime kartu. Nekenčiu, kad mano akys tave mato kaip tobūlą. Nekenčiu, kad tave pamatęs žinau kaip stipriai plaktų mano širdis ir lūžtų balsas. Nekenčiu, kad šansai šiuos laiškus tau pamatyti yra tokie smulkus.

Labiausiai nekenčiu, kad negaliu tavęs nekęsti.

Myliu.