Laiškas #97

Lengvai pavydžiu.

Dabar rašysiu ne iš dabarties, o iš praeities, apie tai ko nesugebėjau pasidalinti. Aš lengvai pavydžiu, net negaliu apie tai meluoti. Nėra dėl to, nes tavimi nepasitikiu, bet tiesiog tu man rūpi, gal net per daug. Kai myliu - to nedarau per puse, tik truputi ar kartais, atiduodu save visa, kiek tik sugebu, gal dėl to mane viskas kaip gąsdina. Tai taip, jei matau kaip juokies su kitais ar atiduodi dėmesį kuris priklausė man - mano krūtinė susispaudžia, bėga mintys į nepažįstamas vietas, širdis garsėja. Atrodo lyg žiūriu į ką nors ką prarasiu, bet nesu tam pasiruošęs.

Tai nėra apie valdymą, nenoriu, kad būtum mano priklausomybė, nenoriu tavęs uždaryti narve. Tiesiog išsigąstu, nenoriu būti pakeistu ar nepakankamu, bijau, kad kitas privers tave jausti ko nesugebėjau aš. Ta mintis mane persekioja daugiau nei norėčiau pripažinti. Žinau, kad pavydėti nėra miela, kad atrodau neramus, bandau slėpti, viską praryti, bet kartais tai persismelkia nes jaučiu giliau nei kiti supranta. Aš pergalvoju, aš nerimauju, įsivaizduoju senarijus kurių niekada nebuvo ir to nekenčiu apie save. Bet rodos taip esu suprogramuotas, kai man rūpi tai rūpi pilnai.

Tiesą pasakius, jei pavydžiu tai tik dėl to nes tu man svarbi, tavo buvimas mane paveikia, ta mintis, kad tave prarasiu pilnai trenkia stipriau nei bet kas kitas. Nenoriu būti pavydus, nenoriu būti tas kuris išsiganda kiekvieną kartą kai kas nors kitas priverčia tave nusišypsoti ir bandau tai pakeisti, tikrai bandau. Tikiuosi, kad supranti, kad mano pavydas neateina iš pykčio, o iš meilės.

Šį kartą tiek, nežinau kaip dabar pavydėčiau, neturėjau galimybės.

Myliu.