Laiškas #96

Po 40 valandų nemiegos - pralaimėjau.

Ankstus rytas, ar vėla naktis? Nežinia kaip į šį laiką žiūrėti kai tiek daug perspektyvų egzistuoja, tiesiog neišsirenku vienos. Sunku matyti ką kiti mato kai net nežinai ką pats matai, ši mintis ir nenutolsta nuo meilės temos, mūsų istorijos. Galvojau jei pagaliau būsime kartu - liksime, tokia mano perspektyva, tokie mano planai, niekada nieko neplanavau pradėti žinodamas, kad pabaiga skaudės. Tai nebūtų normalu.

Nors nėra normalu ir tiek rašyti... gal ne man skirta ta "norma", šią perspektyvą pradedu suprasti. Tuo pačiu gal būti kartu su tavimi neatrodo kaip normalus noras, smegenys bent jau taip sako, bet mano prakeikta širdis vis to nori. Paklausysiu abiejų, nesiribosiu ties meile vien iš širdies perspektyvos žinant kokia brokuota jos navigacija tampa po trupinio laimės.

Visgi myliu tave, su visa širdimi ir smegenimis.

Myliu, norėčiau, kad matytum mano perspektyvą.