Laiškas #93

Nežinau ar mirčiau dėl tavęs, gyventi vis noriu, bet žinau, kad būčiau geresnis žmogus dėl tavęs.

Atsisakyčiau impulsų elgtis pyktai dėl tavęs nors ir kokia situacija. Kiekvieną rytą atsikelčiau valanda anksčiau už tave, kad tik padaryčiau pusryčius ir kavos. Manau juodos, bet turėsi patikslinti kiek cukraus ar pieno nori, to nesužinojau. Būčiau visada ten kai manęs reikia. Jei naktį baisu, palikčiau įjungtą šviesą kol pasijausi saugi. Laikyčiau tave taip stipriai kol pasijaustum rami. Galiu būti stiprus jei to reikia, galiu kovoti jei tai būtina, bet kai galvoju apie tave, aš nejaučiu pykčio. Jaučiuosi tylus, švelnus ir ramus. Kai žiūriu į tave aš žinau, kad nesu koks nors pyktas šunsnukis, aš neįkasiu.

Pasaulis žiaurus, dėl to toks nenoriu būti kol esi jame.

Myliu, labanakt.