Laiškas #89

Rašau vėl naktį.

Tik nemaišyk, rašymo laikas nereiškia, kad vien šiuo metu galvoju apie tave. Tai tiesiog netikroviška. Kol kvėpuoju, tol matau tave kasdienybėje, ar tai atsikėlus be tavęs šalia, ar nematydamas žinutės ekrane, ar pamatant katinus lauke ir prisiminus kaip juos myli. Myliu ir aš, dalis to dėka tavęs. Dieną tiesiog... lengviau nuo viso tai nukreipti dėmesį, neleisti sau galvoti apie praeitį ir tik atlikti tai, ką jau planavau valandomis anksčiau. Bet naktis ne tokia gailestinga, turiu laisvę galvoti tylumoje, o ta tyluma vis rėkia tavo vardą. Tik naktį sugebu rašyti, bet atrodo rašymo kokybė prastėja. Bent aš taip manau. Noriu paskambinti dabar, šiuos žodžius sakau sau mėnesį, o ką pasakyčiau nežinau.

Gal sakyčiau kaip mes galime būti draugais, bet jau žinai, kad į tave negalėsiu taip žiūrėti. Galiu apsimęsti, bet nesu aktorius, tuo pačiu kaip rašau dabar, bet nesu rašytojas. Taip, pasistengsiu, bet tikrovė mane kažkada pasieks. O gal ir tai nebandysiu, nežinosiu net kuo būtume vienas kitam. Gal kas nors paklaus kas mes esame, tu sakysi draugai, aš tik pritarsiu, bet tam tiesos nerasiu. Nenoriu būti tik draugais su mergina kurią myliu, bet tuo pačiu žinau, kad negaliu priversti keistis kaip tu jauties. Sunku priimti kai nieko taip nežinai, o gal ir žinau... bet ta tiesa nepatraukli.

Myliu, nors ir kokia tiesa.