Laiškas #87

Neturiu ką pasakyti.

Ar turėčiau dar rašyti? Kam? Sau? Tau? Mano principams? Jau taip atsibodo ieškoti naujų minčių, versti save rašyti, rodos išprotėsiu. O gal neišprotėjau nes rašiau toliau? Bet jei ne tai... galbūt rašau nes išprotėjau jau senai. Joks normalus žmogus taip nedaro. Nesijaučiu labai normalus, bet tuo pačiu žinau, kad normalus žmonės neegzistuoja, juos tiesiog pernelyg mažai pažįstame.

Nežinau ką net sakau.

Keisčiausiai kai sakei, kad nenori manęs prarasti, bet tuo pačiu manęs nenorėjai pasirinkti. Bet... nerašiau ir aš, užsidariau emocijas laiškuose. O gal to reikėjo, nežinau. Noriu tikėti, kad teisingai renkuosi kelią, kad ne viskas už mane lemta. Noriu pažinti pasaulį, rodos iki šiol jo visai nežinau, visgi visada gyvenau tik savame. Gal norėtum drauge prisijungti? Jei pasitikėsi manim, pažadu, pasitikėsiu ir tavim.

Bet ne dabar. Dabar tik galvosiu apie tai, gal viskas ko bijau tiesiog praeis, gal ne. Į tai negaliu atsakyti.

Pasiilgau tavęs.

Myliu.