Laiškas #86

Norėjau, kad viskas pavyktų, bet rodos to negausiu.

Prašau nesakyk, kad visa tai turi priežastį. Tiesiog vis galvoju apie viską ką galėjau padaryti, kad rezultatas būtų kitoks. Tiesiog nesuprantu kas dedasi, galvoju jei suprasčiau tai galėčiau judėti į priekį. Ar turiu dabar jausti tą jausmą vietoj visko analizės darymo, ar ne? Taip? Nežinau, galbūt tiesiog turėčiau liūdesį priimti, o ne bandyti jo sutvarkyti, pakeisti, ar net suprasti. Tiesiog gal turėčiau jam būti dalis manęs, bent truputi. Gal jis tik svečias.

Gal tai ko norėjau nebuvimas nėra bauda iš visatos, nes manęs nepakako ar dėl to nes nenusipelnau tai. O ką randu? Gal tas liūdesys tiesiog dalis buvimo žmogumi. Gal kaip ir kitos emocijos, jis praeis. Gal net tai dovana, nes parodo kaip giliai man gali rūpėti. Aš turiu pakankamai vietos laikyti tą liūdesį, bet tuo pačiu ir jį apeiti.

Ką sakau dabar nėra garantuota kaip jausiuos ateityje. Dabar tik paliksiu tau raktą į širdį po kilimėliu jei norėsi sugrįžti atgal.

Myliu.