Laiškas #85

Gal šie laiškai neturi tos prasmės kurios norėjau.

Pradėjau rašyti norėdamas suprasti save, bet tuo pačiu norėdamas, kad tu suprastum mane. Tai darant nesijaučiu lyg radau atsakymą, nežinau net koks klausimas bebuvo... tai kodėl tikiuos, kad perskaičius visa tai suprasi tu? Tai tik žodžiai, kurių tiesos neįmanoma patvirtinti. Gali tik tikėti, kad jie tikri, bent to tikiuosi.

Bandžiau skaityti juos garsiai, bet balsas vis dar dreba, o gal tai įrodymas, kad tikra? Nežinau kaip turiu jaustis, žinau, kad tik jaučiu. Ir aš sakau sau paleisk, nelaikyk, neslėpk jausmų nuo pačio savęs, niekas šiame gyvenime vis tiek nebuvo prižadėta ir man nepriklausė. Aš esu viskas ką turiu. Bet tuo pačiu tai nereiškia, kad nenoriu turėti prie savęs ir kitų, tavęs, ypač tavęs.

Niekada nepatiko ilgos žinutės, jos atrodė beprasmės, bet randu save jas rašant kiekvieną dieną. Rodos praradau savo galvą bandydamas išspręsti kas dėjose tavoje. Tai mano klaida.

Myliu.