Laiškas #83

Nemyliu tavęs su galva.

Myliu tave su siela, jei kartais galva pamirštu, prisiminimai nyktu, mano siela toliau gyvens ir išliks ta pati, net po mirties. Mylėsiu ir po mirties... gal mane pasaulis atskirs, bet jausmai vis su manimi pasiliks. Gal dėl to ir galime sakyti "susitiksime kitame gyvenime", vis prarandame kūnus, bet ne sielas. Gal jau gyvenau akmens, bronzos amžiais, gal gyvenau pilyje, vergavau laukuose, gal ir miriau kare, bet šie prisiminimai nepriklauso mano galvai. Jie mano, bet tuo pačiu kito. Gal per visus tuos laikus ir tave sutikau, pamilau, mylėjau iki gyvenimo galo ir pratęsiau vis toliau. Gal... visada buvai ten, ne vien šiame gyvenime.

Na nežinau, bet dabar apie tai galvojau. Prisimenu ir kalbėdavome apie tai, buvo smagu, pasiilgau tavo balso, tavo rudai žalių akių, kurios viliojo nuo sutemos iki aušros. Vis dar žiūriu į veidrodį ir matau kaip tavęs trūksta, kaip atsikeliu ir neturiu kam parašyti "labas rytas" ir kaip eidamas miegoti neturiu kam parašyti "labanakt, myliu", nesvarbu kaip miegojau, nesvarbu kaip praleidau dieną, gerai ar blogai, tie atsakymai atgal visada padėdavo surasti ramybę chaoso pilname pasaulyje.

Myliu, per visus gyvenimus.