Laiškas #82

Darosi vis sunkiau neatsilikti.

Žinau, kad pasieksiu ko noriu, parašysiu visa tai iki pabaigos, bet... ji tokia tolima atrodo. Jau senai rašiau, kad nėra minčių, bet pažiūrėk kur jau esu, ar tai baisu ar nuostabu? Negaliu sau atsakyti. Atrodo jau mūsų istorija pasibaigė, bet toliau rašau naujus puslapius. Gal bandau pakeisti paskutinį puslapį, kad mažiau skaudėtų? Nežinau, gal ir nenoriu tikrojo atsakymo. Galiu bandyti sudeginti jausmus, jau nebūtų pirmas bandymas, bet pelenai vistiek išliks, o jei ir juos nupus vėjas, niekas nesikeis, jie toliau egzistuos šiame pasaulyje. Gal jausmai nebus kartu, gal jau nieko nematysi plika akimi, bet jie vistiek ten bus. Jausmai niekada visiškai nedingsta.

Aš nenoriu sudeginti šių jausmų ar galvoti apie liepsną akyse kaip jie dega, tiesiog noriu sugrąžinti kibirkštį, kurią mes jau turėjome anksčiau.

Myliu, su visais užsidegusiais jausmais.