Laiškas #80

Nebenoriu rašyti, bet žadėjau, kad rašysiu.

Ir vis kyla tas klausimas, kodėl berašau? Darau ko jau nebenoriu? Kur ta logika kai veikia emocijos? Atsakymas paprastas - logika neveikia, jausmai tam nepritaria. Nerašau su smegenimis, rašau su širdimi, galbūt dėl to nežiūriu į tai kaip namų darbą, o išsireiškimą prie kurio vis sugrįžtu, norėdamas žinoti kaip jaučiaus tą dieną. Bet nevisada ir to suprantu.

Negaliu tau paaiškinti, negaliu aš niekam paaiškinti kas dedasi mano galvoje. Negaliu net ir sau tai paaiškinti. Bet... jei ne tu, senai jau būčiau neberašęs. Viso tai prasmė yra suprasti save apie tave, o jei šansas nustos slėptis, leisti tau suprasti mane apie mane. Jei meilė egzistuoja, mes dar susitiksim. Gal ne po savaitės, mėnesio, ar metų. Bet jei buvo lemta, mes būsim kartu. Man nereikia tavęs kai vien viskas gerai, noriu tavęs kai tyli, kai nerimauji, kai esi pavargus nuo pasaulio. Aš noriu būti ten kur kiti galbūt tik pabūna. Ir kitą kartą, mes tai padarysim teisingai, bet šį kart, mes tik du praeiviai, nors ir kaip nenoriu to pripažinti.

Myliu.