Laiškas #76

Kai išeini iš minčių, kambarys tampa per didelis.

Tavęs pasiilgau, bet rodos man tai draudžiama daryti. Norėčiau, kad viskas būtu kitaip, norėčiau tau dabar paskambinti, pasakyti, kad mano širdis vis šnibžda tavo vardą, bet man to negalima. Man draudžiama paskambinti į duris kurios jau uždarytos. Neturėčiau svajoti apie tai, kas man neskirta. Bet vis, tylumos metu, pralaimiu savo širdžiai ir pasiilgstu tavęs. Tai nėra kažkas naujo, tas ilgesys... jis gyvena manyje, o aš jį priimu. Jei nepriimčiau, nebūčiau aš, nebūčiau žmogus, kuris gali ir nori mylėti.

Myliu tave, bet atrodo ir tai jau draudžiama, keista po tiek metų apie tai pagalvoti, tą jausmų pabaigą. Bet ar taisyklės ne tam sukurtos, kad būtų laužamos? Ar vien dėl šių žodžių nustosiu mylėti tave? Ne, ne dabar bent, sunku įsivaizduoti tai nejausti, tos šilumos, bet tuo pačiu to šalčio kai šilumos negaunu atgal. Gal jausmai dings, nieko nejausiu kai pamatysiu tave ar išgirsiu tavo vardą, bet tai ne dabar... dabar tik leisiu sau skaudėti.

Po mirties, žmogaus smegenys lieka gyvos dar 7 minutes, parodydamos visus geriausius prisiminimus. Nors ir sakau kaip skauda, tu būtum ten.

Myliu.