Laiškas #74

Bandau paleisti, bet tuo pačiu laukiu.

Sunku sugalvoti ką dabar rašyti, gal apie praeitį, ateitį, realybę ir kuo noriu tikėti. Nežinau, atrodo jau daug rašiau, o pabaiga vis ta pati, vis tas žodis "myliu". Pabaiga ir čia nesiskirs. Nežinau ir tarp mūsų ko tikiuos, kodėl skaitant tą pačią pasaką vis noriu kitokios pabaigos, nors giliai žinau, kad negausiu. Iš kur ta viltis... gal dar nepakankamai užgavau save, o praleistų klausimų nenoriu palikti neatsakytų.

Šis poelgis keistas, aš keistas, keista ką meile gali padaryti žmogui. Gal aš berašau iš principo, to pačio kuris leido nebūti sugunditu cigaretėm. Nors kartais norėdavau prisijungti prie kitų... būti dalimi dešimties minučių pertraukos. Nebuvau, seniau savimi didžiavaus, bet ir tai vis labiau praranda prasmę. Tiek praleistų akimirkų vien dėl to, nes nesugebėjau paleisti praeities norų. Tiek metų norėjau būti su tavimi, bet viskas sugriuvo per mažiau nei du mėnesius. Juokinga, laiškų jau daugiau nei dienų kai galėjau vadinti save tavo.

Ar sunku mane mylėti? Šis klausimas vis dažniau iškyla, bet atsakymo sužinoti nenoriu.

Myliu.