Laiškas #73

Gal tik matau ką noriu matyti, o ne tai kas yra.

Gal turėjau senai paleisti tave, leisti tau nematyti mano žinučių, akių, manęs, leisti negirdėti mano balso ar žodžio "myliu". Nors tas pats "myliu" dar mums buvo naujas, norisi jį pakartoti, bet nesitikiu to paties atsakymo atgal. Spaudžia tai širdį, skauda. Gal pirmas turėjau nustoti sekti tave socialiniuose tinkluose, paspausti "unfollow". Gal būtų lengviau man dabar, gal tik būtum tolima praeitis, mergina kuriai taip ir negalėjau pasakyti, kad myliu.

Bet pasakiau, tu taip pat pasakei atgal, dėl to dar labiau skauda. Ir dabar nežinau koks buvo to tikslas, kam aš berašau šiuos laiškus, ar net yra šansas tave bematyti. Nežinomybė toks bjaurus dalykas. Rodos pradedu suprasti Dostojevskio žodžius. Kaina už tai, kad myli žmogų labai stipriai, yra niekada daugiau nebemylėti. Nenoriu taip giliai mylėti jei tai reiškia, kad pabaigoje turiu tik save.

Tavęs nekaltinu, visa tai dariau pats.

Myliu.