Laiškas #72

Rodos nukirpai paskutinius ryšius, bet negaliu tavęs kaltinti.

Per visą laiką neparašiau, nors sakiau, kad noriu, galbūt tai nulėmė, kad dabar ryšio nebėra socialiniuose tinkluose, jis nutrauktas. Numerį dar turiu, bet jis... jis tik yra, stovi nenaudojamas, nelabai mums ir patiko skambučiai, jo ir dabar nenaudočiau. Nors meluoju... visais būdais tavo balsą norėjau girdėti, visgi jis priklausė tau. Įdomu kur tu dabar, ar net Lietuvoje? Gal tu jau tikra stiuardesė? Na, klausiu nes nežinau, o atsakymų pas kitus nerasiu. Tik tu gali atsakyti, bet šio laiško taip pat nematai. Matau tik aš. Dar keistai jaučiuos, liūdesio yra, bet pykčio... ne, negaliu pykti, kaltinti, visko nežinau. Nežinau net ar čia tiesą rašau, ką slepiu net nuo savęs.

Atrodo jei mylime, tai ir pasiilgstame. Tokia sutartis, tokios taisyklės. Meilė ir ilgesys visada bus dalis vieno komplekto. Ilgesys tai mūsų meilės gylumos priminimas, o kaip ir meilė, su ilgesiu negali derintis. Atrodo prieš ilgesį mes tokie maži, jis užima mūsų vidinę dalį ir plečiasi pro pirštus kol pasiekia visatos kraštą. O per visa tai egzistuoja beprotystė, svajonės, tikėjimai, visa tai, ką sukūriame patys. Tai dovanos, jos tiek pat tikros kiek ir turi būti. Man pasisekė, kad galėjau tave taip mylėti, kad buvau priverstas taip stipriai pasiilgti. Taip jaučiuosi ir dabar.

Tikiuosi tai nėra tavo būdas pasakyti "pasiduok", žinai, kad nemoku.

Myliu.