Laiškas #71

Atėjo helovinas, sugrįžo prisiminimai, baimės.

Prisimenu kai kalbėjome apie šią dieną, norėjome apsirengti kaip pora, derančiais kostiumais. Gaila, kad nepavyko, gaila, kad nėra tavęs čia. Jau mėnesis kaip noriu tau parašyti, bet... neišdrįstu, kodėl? Atrodo bijau, kad neatsakysi nieko, bet tuo pačiu žinau, kad nepabandęs nesužinosiu.

Kita dalis manęs galvoja, kad neįmanoma, kad neatsakytum. Viltis dar egzistuoja, prisiminimai leidžia tai jausti. Kartais norėčiau juos ištrinti, būtų lengviau, bet jei gaučiau šansą tai padaryti - nepriimčiau, tie patys prisiminimai kurie laiko mane prirakintą pernelyg brangus. Sakau, kad esu prirakintas, bet raktelius nuo spynos turiu, ar ne ironiška?

Jei gyvenimas būtu loterija, tu būtum prizas. Žaisčiau dieną ir naktį, kad tik padidinčiau šansą tave laimėti. Tu sukeli priklausomybę. Atrodo pasiklydau tavo akyse ir nenoriu rasti kelio atgal. Toks buvau, toks esu, manau ta pati tema kartosis ir nauju metu.

Myliu.