Laiškas #69

Diena buvo užimta ir leidau sau negalvoti apie tave.

Vis atėjo laikas jau galvoti, ką čia parašyti? Kokią temą išsirinkti? Ar aš liūdnas? Nesijaučiu taip dabar, gal labiau neutralus, net motivuotas siekti aukščiau. Bet... čia tik gal, iš tikro tuštokai jaučiuos, rodos nuovargis pagavo mane.

Norėčiau būti pavargęs prie tavęs, gulėčiau tylumoje, bet tuo pačiu metu šypsočiaus žinodamas, kad prie manęs esi tu. Bent jau manau taip jausčiaus, praeityje taip buvo... Vienas iš keisčiausiu dalykų gyvenime yra tai, kad tu niekada nesužinosi, kiek kartų kažkas beveik parašė tau, beveik paskambino, beveik atsisuko, kad ką nors pasakytu, bet neišdrįso. Tu nežinosi, kiek kartų tai dariau galvodamas apie tave. Nežinosiu ir aš.

Tiek daug nežinomybių, dalis jų ir be atsakymų. Sakau, kad žinau, kad tave myliu, bet vis randu save klausinėjant apie šį jausmą daugiausiai. Ar pati meilė tik jausmas? O gal tai nepasidavimas jausti vienam žmogui daugiau nei kitiems? Tikiuosi atsakymas bus rastas.

Tai ar tave myliu? Taip, kiekvieną kartą taip.

Myliu.