Laiškas #68

Tavo vardas vis dar skamba kaip pažadas, kurio niekas neištęsėjo.

Vėl aš grįžtu prie tai - to ilgesio, prisiminimų apie gražesnę praeitį su tavimi. Kaip dabar norėčiau sugrįžti, pamiršti dabartinius darbus ir tik gulėti prie tavęs prieš saulę. Bet realybė ne tokia, dabar ruduo, saulė pasislėpus, o atstumas tarp mūsų vėl tolimas. Kaip aš to nekenčiu, to atstumo. Taip, aš galiu apsimęsti, kad nebėra svarbu, bet gaunant telefone pranešimą visada tikiuos, kad tai tu. Galiu apsimęsti, kad nematau visur tavo vardo nors ir tavęs nėra. Galiu apsimęsti, bet dėl kiekvienos krentančios žvaigždės aš paprašau, kad sugrįžtum pas mane. Rodos negaliu apsimęsti, tai ne aš. Tu išmokei mane mylėti, bet niekada neišmokinai tavęs pamiršti. Atrodo ir neišmoksiu, viskas sugrįš kaip banga kai to mažiausiai tikėsiuos. Bet ar galiu dėl to pykti? Ne, man ilgai jau tai natūralu, savęs neatpažinčiau jei jausmų tau nebūtų.

Nėra blogai, kad tave dar mylėsiu toliau, gal pasiseks ir galėsiu tai parodyti iš naujo.

Myliu.