Laiškas #63

Meilė kurią jaučiu tau niekada pilnai negalės būti apibūdinta žodžiais, jie pernelyg trapūs.

Nesu surakintas, turiu laisvę ir galiu rinktis gražų, lygų taką ir palikti tave praeityje, arba galiu kopti pavojinga įkalne, rizikuodamas viską dėl šanso tave susigrąžinti. Gal įkalnė sunkiau įveikiama, bet vaizdas iš viršaus gražesnis. Man tu esi verta visko kas įvyko, vyksta ar įvyks tarp mūsų, nesvarbu kokia kelionė, o svarbu, kad sutiksiu tave jos pabaigoje. Tiesą sakant, nenoriu, kad man skaudėtų, bet širdis nėra tokia gailestinga - ji jaučia viską ką gauna ir neturi skydo apsisaugoti. Nors dėl jos mes esame žmonės ir negaliu pykti, tik nekenčiu visko kas mus sugadino net nežinodamas kas tai yra. Gal tai aš, gal tu, gal aplinka, atsakymo nerasiu, gal ir jo nėra, nebandysiu ieškoti, tik kopsiu aukštyn kol pasieksiu tave.

Tikiuosi, kad pasiekus įkalnę nereikės vėl leistis žemyn vienam.

Myliu.