Laiškas #62

Neparašiau vėl, atrodo taip paprasta tai padaryti, bet taip sunku nuspręsti ar to noriu.

Atrodo dar laukiu kol tu man parašysi, bet tuo pačiu metu apsimetu, kad man tai nerūpi ir vis noriu rašyti pirmas. Atrodo noriu žinoti kaip tau sekasi, bet tuo pačiu metu tai nėra mano reikalas. Atrodo lyg pavydžiu nes galvoju, kad tau mažiau visa tai rūpi nei man, bet tuo pačiu metu tam nėra prasmės.

Taip paprasta, bet taip sunku tuo pačiu metu. Ar aš problema? Ar turėčiau save kaltinti? Gal ne, gal taip, nei vienam nerandu priežasties kuriai pritarčiau, o gal nenoriu savęs teisti? Koks aš melagis, o dar kai skireis su manimi sakiau, kad rašysiu. Bet pažiūrėkime į realybę, visos žinutes tavęs nepasiekia ir tai mano pasirinkimas.

Ką manai perskaičius šiuos laiškus? Norėčiau to paklausti tavęs, gal ne dabar, gal nustojus tik rašyti, bet ir tam ribos nesu nustatęs.

Myliu, nors ir kiek saulėlydžių turėsiu matyti be tavęs.