Laiškas #59

Noriu, bet taip pat nenoriu rašyti.

Noriu rašyti tik dėl tai, nes noras pasakyti, kad to nenoriu daryti vis didėja. Vyksta minčių konfliktas, panašu į mano jausmus tau. Žinau, kad tave esu įsimylėjes, labiau nei Napoleonas buvo įsimylėjęs Žosefiną, bet tuo pačiu žinau, kad šie jausmai mane daugiau skaudina, jų negaliu išnaudoti pagal paskirtį, būti su tavimi, atrodo jau gimsta baimė visam tai. Bet bijoti nenoriu... tai bent darysiu tai bijodamas. Mylėsiu nežinant ar gausiu atgal tuos pačius jausmus iš tavęs.

Tu nesi skolinga, bet niekas neatsisakytų tai ko ilgai norėjo. Gal ir pamiršiu, gal ne, vis labiau jaučiu kokia galinga ateities tyluma tampa kai yra dėl ko jausti. Ji nemažėja. Nepavydžiu sau, esu žmogus, turiu sielą, galiu jausti, žinau, kad myliu. Tie jausmai nevaldomi, geriausia ką galiu daryti tai nukreipti dėmesį kitur, bet ir tam yra riba.

Gal neturėčiau mylėti tavęs labiau nei myliu save, bet taip neveikiu, esu koks esu, o tu tapai mano mėgstamiausias įrodymas, kad meilė gali skaudėti.

Myliu.