Laiškas #57

Turėčiau miegoti dabar, norėčiau, negaliu.

Senai jau negaliu prisiversti miegoti anksčiau, laiškų laikas geras įrodymas. O gal tik nebandau tai daryti, gal tik ta tyluma pernelyg šventa, kad paleisčiau. Gal... ne, ne tai, gal tai tik tu mano galvoje kai aplinkinis pasaulis nebeldžia į duris ir miegas paskutinis dalykas apie kurį galvoju.

Bet tavęs čia nėra, nesugebu ir bijau susisiekti, gal dėl baimės šalčiui, gal dėl jau dingusios tavo šilumos nebuvimo. Nežinau, norėčiau grįžti atgal į praeitį, tada neturėjau priežasčių nebūti laimingu. Dabar net sunku atrasti vieną dėl kurios drąsiai sakyčiau, kad esu laimingas. Atrodo viskas taip laikina, klausiu savęs kodėl vis laikaus už laisvos virvės? Gal tikiuosi ją pririšti atgal? Tiek daug klausimų, tiek mažai atsakymų.

Atsiprašyčiau savęs, bet ir sau neatleisčiau. Nei vienam nežinau priežasties. Pasiilgau tavęs, tas nesikeitė nuo pirmo laiško.

Myliu.