Laiškas #56

Einu neaiškiu keliu, nežinia ko noriu.

Žinai... juokinga, laiškų nesiunčiu, jų nematai, bet jei būčiau prie mirties vartų, vienas mano paskutinių prašymų būtu tau atiduoti mano telefoną. Jis nėra vertingas pinigine prasme, ne, bet jis laiko visas laiškų kopijas, net ir tas kurių dar neparašiau ant čia. Tai mano jausmų duomenų bazė tau. O ta mintis... mintis apie mirtį vis dažnėja, nenoriu jos pasiekti, bet klausimas kaip, kada ir kodėl vis dažniau skamba galvoje. Kaip tai priimti? Ženklą? Vėl sakau, kad nenoriu tai. Nenoriu pasiekti savo pabaigos žinant, kad tarp mūsų jos dar nėra.

Bent jau sau tai sakau. Gal nepriimu realybės, slepiuosi už laiško apsaugos. Skauda galvoti apie tai, tą šansą, kad pabaiga jau senai atėjo. Nekenčiu tos minties. Atrodo lengviau įsivaizduoti begalybę nei priimti pabaigą.

Myliu, mylėsiu iki pabaigos.