Laiškas #55

Galvojau šiandien išprotėsiu.

Greitai keičiasi dėstytojų nuomonės, kelias savaites gera projekto tema, kitą savaitę bloga. Tas pats buvo šiandien, ataskaitą perrašiau, bet to alkano pykčio nepamiršiu, keitėsi visas darbas... o tai tik prisidėjo prie visos kitos kruvos. Artėju "ofisinio" darbo pabaigos, bet dar pasiliksiu valandėlei, turiu ką veikti, bet dabar rašau, keista. Noriu tau rašyti, bet dabar sugebu tik taip, kad žinutės nesutinka tavo akių. Vėl keista. Tave myliu, bet tau nerodau to, rodau tik sau. Ar ne ironiška? Ko tikiuos iš tai? Vėl galvoju kokia tų laiškų paskirtis.

Gal vieną dieną pasakysi kaip jauteis ir aš suprasiu jų prasmę.

Nežinau kaip jaučiuosi apie save patį, žinau, kad nesu laimingas, tik kartais turiu laimingų akimirkų. Būdamas su tavimi taip negalvojau.

Ir vėl keista būti savimi.

Myliu.