Laiškas #54

Jaučiuosi lyg noriu pasiduoti, ne ant tavęs, o ant savęs.

Palieku darbus atlikti paskui, jie vienas ant kito vis krenta. Kolegija, karjera, aš, tu... vis palieku ir sakau "kitą dieną". Bet kita diena ateina ir tai pakartoju. Tas pats vyksta dabar. Neturėčiau rašyti, turėčiau pasivyti save, savo planus, melus... melus, kad viskas gerai ir suspėju. Gal man per daug visa tai. Nežinau. Kodėl tau nerašau? Kodėl niekam nepasakau kaip tikrai jaučiuos? Negaliu atsiverti, tai baisu, baisu kaip reaguos, kaip į mane žiūrės po tai. Neprisimenu kada tikrai išsakiau viską kitam. Gal tuos prisiminimus blokuoja smegenys norint apsaugoti širdį. Nenoriu likti vienoje vietoje, bandau eiti į priekį, bet... viskas vyksta taip lėtai. Jaučiuos kaip atsilieku nuo savęs ir savo norų.

Per visą tai, vis tavo vardas skamba galvoje, to negaliu sustabdyti, gal nenoriu, tikiu, kad pabaigos dar nepasieke. Galvosiu apie tave, bet tau neparašysiu, norėsiu išgirsti tavo balsą, bet neskambinsiu, pamatysiu du katinus, pagalvosiu "mes", bet jų nuotraukos tau nesiųsiu, pasieksiu ko norėjau, bet tu to nežinosi. Noriu tau viską pasakyti ir parodyti, bet to dabar negaliu daryti.

Bent jau taip sakau dabar, gal rytoj kitaip pasijausiu.

Myliu, mylėjau, mylėsiu.