Laiškas #50

Dieną praleidau sapne, ne realybėje, tu buvai ten ir šį laišką berašant, man pradėjo skaudėti širdis.

Penkiasdešimt dienų, penkiasdešimt laiškų, bent radau ką galiu daryti pastoviai. Galvojau kuo daugiau praeis laiko, tuo geriau pasijausiu, gal net nustosiu rašyt nes pasiduosiu. Bet negaliu, nenoriu nustoti ar tikėti kitaip. Gal kaip dabar jaučiuosi yra tik emocinė banga kuri dar praeis, o gal tai mažos bangos kurios liks visą gyvenimą.

Nežinau, tikrai, norėčiau, kad tai tik praeitu. Guliu tamsoje, ištroškęs ne vandens, o noro pamatyti tave. Kur tu? Ar dar esi mano gyvenime? Kieno tai sprendimas? Jei parašyčiau ar atrašytum? Klausiu tai laiške nors žinau taip atsakymo negausiu. Tavo nebuvimas tapo įpročiu, bet dar ne ramybe. Atrodo ieškau tavęs vietose, kur žinau, kad tavęs nerasiu.

Tu kaip saulėlydis - graži, net kai išėjai. Prižadu, kad visada turėsi vietą mano širdyje, nors dabar to pati neieškai.

Myliu.