Laiškas #48

Aš pavargau ir dėl to esu pats kaltas.

Darbas baigėsi 03:30, o vis prieš tai nusprendžiau atvažiuoti į ofisą. Ne savo mašina, ją tvarko, o autobusu. Jie naktį nevažinėja, bolt nesinori, ką dariau? Ėjau, ketvirtą nakties, Kaunas, šeši kilometrai kelio. Ar ne kvaila? Taip, tai buvo kvaila, pavojinga, o dar mano muzikos priklausomybė situaciją blogino, girdėjau visumą minimaliai. Ne visur apšviesta, ne visur buvo šaligatvis, galvojau bus lengviau. Bet sunkiausia buvo tvarkomas Milikonių kalnas... žemėlapis, mintys sakė jo vengti, to nedariau, ėjau neapšviesta, pilna žvyro, ilga įkalne. Vidury to manęs kitas vyras paklausė ar turiu cigaretę, tai ignoravau, negirdėjau, nuėjau toliau, bet baimės jausmas kai tai supratau iškylo.

Nors gražių žodžių nerasiu tai apibūdinti, vaizdas viršuje buvo vertas visko. Tau jį ir atsiunčiau, nors kamera taip ir nesugeba matyti pasaulio kaip mūsų akys. Keista, man nepatiko ši trumpa kelionė, ji pilna baimės, bet vis tiek norėčiau ją pakartoti. Kodėl? Gal man patinka kelio sunkumas? O gal pats pabaigos jausmas? Ar taip ir mano jausmai veikia ties tavimi? Nežinau, sunku pasakyti. Kartais atrodo, kad mano smegenys nepriklauso man pačiam.

Myliu, mylėsiu ir per visus neatsakytus pavojus savo širdžiai