Laiškas #47

Ne pirmą kartą noras rašyti pabėgęs iš galvos, o vis tai tęsiu.

Galbūt žinau, kad augu, nes vis daugiau dalykų darau nenorėdamas, bijodamas kokia bus reakcija, rezultatai. Bet jei taip nedarysiu, ar augsiu? Išklimpsiu iš bedugnės kurią vadiname gyvenimu? Galbūt ne, bet žinosiu, kad vis arčiau būsiu prie šviesos viršuje. Gyvenimas tik baigiasi kai širdis sustoja, o ne kai jautiesi beviltiškai. Tas jausmas tik nurodo pauzę, kai reikia sustoti ir įkvėpti. Bet... vis bijau žengti į priekį, nenoriu, kad tavęs nebūtu šiame take, nenoriu, kad tavo vardas tik išliktų prisiminimas. Tu buvai ten per tiek mano gyvenimo etapų, aš buvau kitoks, tu buvai kitokia, atrodo viskas keičiasi ir nesikeičia tuo pačiu metu. Ar klystu turėdamas viltį, kad vėl sugrįšime vienas pas kitą? Pagal patirtį ne, bet jei ši struktūra sulužo?

Gąsdina mane toji nežinia... Retkarčiais atrodo, jog nieko nežinau, bet ir žinoti kartais sunku. Vis slegia pečius žinios našta. Tačiau, ko gero, tokia jau valia. O jei tikrai mums nelemta būti dviese, lauksiu tavęs kitame gyvenime.

Myliu, šiame ir kitame gyvenime kartu.