Laiškas #46

Norėčiau, kad rytoj ateitu pasaulio pabaiga.

Tada galėčiau paimti ir išvažiuoti, susitikti prie tavo durų ir pasakyti "Pabėk su manimi. Mylėsime vienas kitą be ribojimų, pykčių ar baimės, nes rytoj ateis pasaulio pabaiga." Gal mes nemokame mylėti, nes galvojame, kad dar turime laiko arba turime atsižvelgti į tą laiką. Bet jei to laiko visai nebeturime? Arba, jei tas laikas kurį žinome nieko nepaveikia? Kad tik pasaulis pasibaigtų rytoj, manau galėtume vienas kitą lengviau suprasti.

Bet čia tik mintys laiškui, ne laukianti realybė. Realybėje tavo šypseną bematau tik savo galvoje, mano akys šią prabangą jau prarado.

Myliu, nors ir pabaiga ateitu.