Laiškas #45

Lengviau darosi nukreipti dėmesį nuo minčių apie tave.

Nereiškia, kad minčių nėra, kad jos kitokios, jausmas išliko toks pat. Sunkiausia naktį, gal dėl to šie laiškai visada tokiu laiku atsiranda. Bandžiau švelnus būti apie tai, bandžiau pyktas būti apie tai, bandžiau kantringas būti apie tai, bandžiau kalbėti apie tai, bandžiau tylėti apie tai ir vis bandau rašyti apie tai, bet tie jausmai niekur nedingsta. Negaliu bėgti nuo savęs.

Gal tai dalis žmogaus buvimo, tas nenykstantis ilgesys, tas noras grįžti atgal kai jaučiausi saugiausiai. Žinau kokia tu man ypatinga, to nepaneigsiu. Keista, negaliu atmylėti tavęs, jei ir bandau - įsimyliu iš naujo vos išgirdęs tavo vardą. Ir nereikia, kad kalbėtume apie tave, tavo vardas visada bus tu, ne kitas žmogus.

Nenoriu būti "gal", noriu būtimas norimas tavęs kaip aš noriu tavęs, bet krentančią žvaigždę retai bematau.

Myliu.