Laiškas #44

Vis tave pamatau kai tavęs ten nėra, ar keistai atrodau atsisukdamas į nepažįstamą?

Gal ne, nėra tai keista, nemanau, kad mano akys sutiko jų akis. Mano akys nėra jiems skirtos, noriu tik žiūrėti ir matyti tik tave. Galbūt tai skamba beprotiškai, nežinau, bet visada mačiau tik tave. Apie tai jau rašiau, bet nėra nusikaltimas išreikšti minčių pakartotinai, ar ne? Savo akimis tave pabūčiavau milijoną kartų, šis skaičius tik didės ir jo nesustabdysi.

Tik noriu apie tai įspėti, tavęs kaip tiesiog draugės negaliu matyti, net mintis atrodo netikroviška. Greičiau susitiksime marse nei taip tave matysiu, nebandau būti nemalonus taip sakydamas, tik sakau, kad jausmai pernelyg stiprus tai rolei. Kartais ir to nekenčiu, kartais pernelyg skauda ir noriu paleisti. Bet dabar tam nėra laikas, nepaleisiu. Galbūt nenoriu sugyti, nes skausmas buvo paskutinis ryšys, kurį turėjau su tavimi.

Gal reikėtų uždaryti duris, bet jų tikrai negalėsiu užrakinti. Man jau skaudą galvą, noriu miego, noriu sutikti tave sapne, nors dar vieną kartą.

Myliu.