Laiškas #43

Kuo daugiau rašau, tuo sunkiau nuspėti kokia bus pabaiga.

Idėjų turiu, negaliu meluoti apie tai, bet negaliu jų panaudoti šiuo metu, nenoriu bent. Gal noriu parašyti priežastis kodėl truputi daugiau pasiilgau, o gal noriu parašyti ko nekenčiu apie tave. Bet ne, dabar tai nėra galvoje. Tiesą sakant, kovoju prieš save tau neparašyti, jau sau sakiau to nedarysiu. Dabar bent. Idomu kaip tau sekasi kursai, manau to labiausiai noriu paklausti. Yra ir kitų klausimų, jie svarbesni, bet nenoriu veltis į santykių ar romantikos klausimus per žinutes.

Bet gal neskaudėtu parašyti, kad tavęs pasiilgau, visgi taip jaučiuos. Neskaudėtu ir gauti tokią žinutę atgal, manau dar lengviau net taptų rašyti šiuos laiškus.

Tavęs pasiilgau, vis šie žodžiai groja galvoje, vis šią žinutę ištrinu. Nenoriu tapti nepažįstami su prisiminimais, noriu tik sukurti naujus. Taip lengva likti pasimetus ir klausti "o jeigu?". O gal aš noriu klausti "kada?". Tai bent duoda vilties, kad tereikia palaukti. Tai galiu padaryti jei tai reiškia, kad tu būsi prie manęs.

Gal ir aš pradėjau gyventi fantazijoje, gal per gyliai pasitelkiau į gyvenimo romantizavimą, gal... man to ir reikia, kad neišprotėčiau, bent dabar.

Myliu.