Laiškas #42

Supratau, kad mano laiko planavimas yra daug geresnis kai tas dalykas man rūpi.

Dažnai vėluoju į paskaitas, galvodamas, kad laiko turiu daugiau, šiandien diena neišskirtinė. Tas pats su darbu, bent jau kai pradžia anksti ryte ir nieko nenoriu daryti, bet tik miegoti. Kaip jie dar nepastebėjo? Na, tik man geriau. Gal logiška, nes tų dalykų nemėgstu, nenoriu matyti. Bet su tavimi atvirkščiai, stengiuosi būti laiku, norėčiau ir būti anksčiau. Noriu tave pamatyti, kitaip nepaaiškinsiu.

Tiek daug laiko yra, kad galėčiau išsikalbėti, bet vis tyliu. Vis pergalvoju, negaliu to nedaryti, jau vasara praėjo ir guliu vienas. Tai ar galiu paskambinti tau šią naktį? Vis bandau apsispręsti kaip jaučiuosi, ar pasakysi kur tikrovė? Tave girdžiu ir nesijaučiu toks vienas. Mano balsas žemas, slankioja tyliai, taip jau yra, visada stengiuosi išklausyti, pagauti mažus dalykus ir juos užsirašyti. Ir vis tai eina ratu, supratau kaip mano baterija išsikrauna, gal reikėtų tave paleisti.

Bet to nedarysiu, negaliu, vis noriu ir noriu ir noriu paskambinti, pasikalbėti, gal tu pasakysi kur ta tikrovė? Kaip matai mano jausmus? Savo? Gal pasakysi, kad pasiilgai mano balso? Kad nenorėjai išsiskirti, bet jautei, kad privalai?

Na, nežinau kas būtų, bijau, kad neatsiliepsi ar klausi "kodėl skambinai?". Logiško atsakymo nepateiksiu, visgi jo nėra, tiesiog pasiilgau tavo balso.

Laikas miegoti, dirbsiu iš pat ryto.

Myliu.