Laiškas #41

Rudens šaltis tik labiau primina tavo šilumą, jos pasiilgau.

Bent tai dar vienas dalykas kurį galiu pridėti prie priežasčių sąrašo, kodėl tavęs ilgiuosi. Kiekvieną dieną atsiranda vis naujas prisiminimas, vis nauja priežastis kodėl noriu tave pamatyti ir būti su tavimi. Bet kartu suprantu kontrastą - man niekada nereikėjo priežasties tavęs pamatyti. Aš tiesiog norėjau. Visada taip buvo.

Ir jei paklaustum "kodėl?", turbūt nuoširdžiai negalėčiau atsakyti. Reikėtų išgalvoti priežastį ir tikėtis, kad ją priimsi. Gal tai tik aš... nežinau net pats kaip giliai reikėtų kasti, kad iki galo suprasčiau ką jaučiu. Todėl nenoriu sakyti, kad suprantu kaip jautiesi tu . Negaliu, nes jausmų iki galo nesuprasiu ir kas nepatinka, manau nepriimsiu, tik žinosiu apie juos.

Jausmai pernelyg keisti, neturintis logikos, bet jie dalis mūsų ir kas padaro mus žmonėmis. Juos priimti privalome, net jei jie galiausiai mus įskaudins, kitaip stovėsime vienoje vietoje. Bet ar pats klausysiu savo žodžių? Nemanau, šių jausmų negaliu atsikratyti, tik meluoti sau, kad nėra, o paskui vėl juos prisiminti.

Kalbu apie jausmus tau, jie išlieka.

Gal darau kvailai, nežinau. Darau tai turėdamas viltį, kad tai nėra pabaiga, bet ir ne tas pats pasikartojantis ratas.

Myliu.