Laiškas #40

Aš tavęs neįsimylėjau.

Gerai, įsimylėjau, bet ne taip paprasta. Laiškai nuoširdus ir išsako ką tikrai jaučiu, tai patikėk, pradžioje, tik pradėjus augti jausmams aš kariavau, kad tik jų atsikratyčiau. Bandžiau atsiriboti nuo tavęs, nekalbėti, nežiūrėti, nukreipti dėmesį kitur. Bet... visada pažvelgdavau į tavo pusę kai visi juokdavomės, norėdamas matyti tavo reakciją, visada pažiūrėdavau į tave ir staigiai nusisukdavau kai visi kalbėdavome rate, visada kai ateidavai su kitais iki sofos, pirmą pamatydavau tave. Visada buvai tu, nors ir kiek bandžiau tam priešintis, slėpti, sau meluoti, kad nieko nėra. Pralaimėjau karą, tu laimėjai, mano jausmai laimėjo. Nebegalėjau paneigti, kad tu man patinki. Bandžiau slėpti nuo tavęs tada, nors panašu tas nepavyko, visi jau žinojo.

Galvojau, kad tik patinki ir ryšiui nutrukus jausmai pradings. To nebuvo ir supratau, kad tave įsimylėjau, niekaip negalėjau tai paneigti. Bet, nepripažinau tau aiškiai kol nebuvo per vėlu, bent taip dabar atrodo. Ar kas nors žino ką ateitis yra paruošus? Jei jausmai buvo, jie visada gali sugrįžti. Bent jau apie tai turiu vilties, visgi tave įsimylėjau iš naujo kiekvieną kartą.

Myliu, mylėsiu ir toliau.