Laiškas #39

Ką tik praradau dvi valandas darbo, nesu dėl to labai laimingas.

Po to pagalvojau kaip norėčiau tiesiog atsigulti prie tavęs. Nereikia kalbėti, vien tavo egzistavimas prie manęs ramina mintis. Su tavimi pamirštu ką praradau, lieka tik jausmas, kad turiu tave.

Turėjau bent.

Kol tavęs nėra bandau rasti bet ką, kas man tik suteiks tą pačią ramybę, ar bent ką nors panašaus, tai ko reikia mano sielai, bet to niekur kitur nerandu. Nežinau ar pavyks, bent jau iki to pačio lygio, ramybė kurią suteikdavai buvo išskirtinė, neatkartojama, ji buvo tavo. Kai tavęs nėra, atrodo, kad mano dienos pilkos, o širdis ieško tavęs kaip saulėgrąža ieško saulės danguje. Tu buvai mano saulė.

Ir vis tiek, kažkur giliai širdyje tikiuosi, kad vieną dieną tas saulėtekis mane pasieks.

Myliu.