Laiškas #36

Pasimėgaujau laisva diena, net išsikepėm sausainių, jie buvo per saldus.

Palyginčiau jų saldumą su tavo šypsena, abu netikėti, bet kiekvieną kartą priimu su šypsena atgal. Tik nesijaudink, tave myliu labiau nei sausaunius, bet tada kyla klausimas ar tu to nori? Galiu tęsti ir laimėti šiame gyvenime be tavęs, to negalime paneigti, bet jei yra bent mažas šansas, ar kas nors panašaus į šansą, kad jis būtu truputi saldesnis su tavimi, aš paimsiu tą šansą kiekvieną kartą.

Savo akimis tave pabučiavau milijoną kartų ir noriu tai tęsti, pasiekti dešimt, šimta milijonų, iki tol kol siela paliks mano kūną. Tikiuosi palikti pasaulį su tavimi prie manęs, o jei tavęs ir nebus, tu būsi paskutinė mintis. Galbūt po mirties bus suteiktas šansas grįžti ir pergyventi vieną dieną, sutikčiau tave prie upės, ten sedėtume ant suoliuko, tavo galva ant mano peties. Pamirščiau, kad esu miręs. Tu leidai pamiršti apie pabaigą ir suteikei laimę, džiaugsmą gyventi. Ačiū, kad buvai, tikiuosi nesusitikome jauni nes negalėsime kartu augti seni.

Myliu, iki paskutinio atodūsio.