Laiškas #35

Baigiau darbą, bet vis dar sėdžiu ofise, galvojau parašysiu dabar nei vėliau.

Galvojau ir geriau jaučiuosi, bet panašu melavau sau. Mane paveikė instagram pokalbio temos pakeitimas, ar ne kvaila? Blogiausia tas, kad galvojau "Ji pagalvojo apie mane". Dieve padėk.

Kodėl aš tai galvoju? Sau meluoju ir gyvenu iliuzijos pasaulyje? Nesąmonė, visiškai. Kol tai rašau - pykstu ant savęs, savo minčių, reakcijos. Kitų minčių neturiu, bent sunku rasti. Nenoriu tavęs paleisti, bet ženklai rodantys, kad turėčiau tai daryti vis dažnėja. Nekenčiu ir tai.

Daug ko nekenčiu, bent šiai minutei nekenčiu savęs labiausiai, nors žinau, kad po kelių dienų tai pasikeis. Ši diena buvo siaubinga, neprieštaraučiau ją pamiršti, bet žinau, kad ji vis sugrįš kai to mažiausiai tikėsiuos, tam tikra prasme tai primena tave, tie netikėti sugrįžimai . Visi prisiminimai apie tave sugrįžta, galva paleidžia, širdis ne, tai kvaila.

Gal tu sugrįši, gal nereikės galvoti apie senus prisiminimus, o galėsiu kurti naujus. Bent jau to norėčiau dabar. Nepatiko rašyti šio laiško, nemeluosiu apie tai.

Myliu.