Laiškas #33

Tikiuosi pirma kursų diena buvo sėkminga.

Norėjau parašyti "good luck", bet prisimenu kaip sakei to nedaryti. Tai ir nedariau, nors tikrai galėjau. Galbūt paklausiu kaip sekasi, ar patinka, nors taip turėsiu pasiteisinimą parašyti tau, o ne tik atsiųsti ką matau per instagramą. Ar turėčiau ieškoti pasiteisinimo? Gal ne, bet dabar jaučiuos lyg jo reikia. Tada rašysime vienas kitam, bent tikiuosi, o ne aš vienas tau su šiais laiškais.

O gal ir tu ką nors panašaus darai? Juokauju, dar turi proto ir negyveni fantazijoje kaip aš. Nors tikiuosi tos fantazijos taps realybė, sakau tai atvirai.

Dažnai dirbu, sėdžiu namuose, tas pats ir buvo šiandien, bet kiekvieną kartą išeinant pamatau tavo veidą žmonių minioje ir bent sekundei gaunu priminimą, kad turiu širdį. Ką tai reiškia? Kad aš žmogus? O gal tai vežys? Ne, ne, juokauju vėl, žinau kaip tu nemėgai kai kalbėdavau apie tai, bet visada mylėjau tą faktą, kad tu dar ilgai juokdavais kai viskas senai pasakyta, kartais net pradėjai juoktis prieš pabaigiant ką nors sakyti, nemanau, kad gali net pradėti įsivaizduoti kaip mylėdavau tą vaizdą.

Tikrai mylėdavau tas akimirkas, mylėčiau ir dabar, atrodo pasaulis aplink pradingdavo ir tu vienintelė egzistavai prieš mano akis.

Myliu, myliu, myliu.