Laiškas #32

Šį kartą neveluoju, bent bandau vengti tai.

Vėlavau pasakyti tau kaip jaučiuos ir matome kur tau nuvedė. O gal nematai, negaliu paklausti dabar, kol galėsiu jau būsiu pamiršęs. Ši tema vis sugrįžta, taip, bet atrodo mano galva yra priklausoma nuo klausimo "o jeigu būčiau pasielgęs kitaip?". Nekenčiu tai, vos tik galvoju, kad galiu laisvai žiūrėti į ateitį, praeitis pasirodo ir mane surakina. Kaip tai galiu sustabdyti? Keliauti laiku atgal? Negaliu... nors žinau, kad tai tik atneša neramybę. Emocijos neaiškios, keistos, vis besikeičiančios.

Kai pagalvoju kada buvau laimingas, tu pasirodai kiekvieną kartą. Bet tu ir pasirodai kai buvau liūdniausias. Panašu su tavimi jaučiu savo žmogiškumą labiausiai, tas emocijas... norėčiau išmokti jas paaiškinti, bent sau. Tačiau abejoju, kad atsakymas egzistuoja dabartyje, ką manai?

Nuomonė keičiasi apie laiškus, sakiau, kad pradėjo patikti rašyti, bet tai buvo tik pasiteisinimas. Ne, nesustosiu, bent dabar, bet nerašau jų iš noro. Nežinau ar net norėčiau, kad juos pamatytum, bijau reakcijos, ne tos kurią rodytum prieš mane, bet tikrosios, kuri slepiasi už tavo akių. Myliu jas begalo ir nenoriu jų gadinti.

Jei vis skaitysi, atsiprašau, kad bijojau.

Myliu.