Laiškas #31

Šį kartą arčiau 00:00 pataikiau, bet ne visai kur norėjau.

Nesu dar toje vietoje, kur noriu būti. Kūnas, pinigai, darbas, kasdienybė, taip, jie keičiasi, bet tai tik fonas. Tikrasis klausimas - kada mūsų gyvenimo keliai susitiks? Kada abu būsime tame pačiame taške, žiūrėdami vienas kitam į akis? Tas akis kurias matau kiekvieną kartą užmerkes savas? Gal tai tik viltis, gal iliuzija, gal tik ateitis atsakys. Iki tol teks keliauti per etapus, kuriuose man tavęs trūks. Ir nors tai atrodo kvaila, mano širdis neklauso logikos.

Prisimenu raudono siūlo teoriją. Du žmonės, kuriems lemta susitikti, visada bus surišti nematomu siūlu. Jis gali susipainioti, nusidėvėti, išsitempti, bet nenutrūksta. Nors sakiau, kad netikiu viltimi, slapta ją laikau širdyje. Gal mūsų siūlas dabar tik įtemptas? O gal jo visai nėra? Bet jeigu taip, pažadu - pririšiu jį pats.

Myliu, nors ir siūlas toks tolimas.