Laiškas #30

Šį kartą pamiršau, galbūt galiu kaltinti savo miego kiekį?

Mėgstu miegoti, nors ir kiek nedaug tai darau, jo metu jaučiuosi ramus, bent jau iš dalies. Sapnai nevisada pasirodo, bet tu vis atrandi kaip save įsiterpti, ramybė pasiverčia į prisiminimus, o prisiminimai tik toliau painioja mano jausmus. Taip, aš laimingas, kad mačiau tave sapne, bet tuo pačiu ir nenoriu atsikelti nes žinosiu, kad tavęs ten nebus. Ar ne juokinga kaip veikia mano galva? Ar aš kvailas, kad laikaus? Rašau visą tai?

Pirma galvojau rašymas man padės susitaikyti su jausmais, bet... vėl nežinau dėl ko tai bedarau. Atrodo tai tik padeda parodyti nuoseklumą ir viskas. Visada buvo keista, ta romantinė įtampa, kurios nei vienas iš mūsų taip ilgai negalėjome iškelti, žinai ją? Ar jautei? Kodėl taip vėlavau? O jei nebūčiau to daręs, ar būtume kartu? Vėl klausiu savęs, ne tavęs, nematau kaip tu galėtum atsakyti, viskas praeityje. Žinau, kad galiu tau parašyti dabar, bet ar tai ką nors atneš? Duodu tau laiko suprasti tave kaip ir norėjai, renkuosi tikėti tavo žodžiais nors ir kaip sunku neieškoti paslėptų ženklų.

Dabar galiu tik toliau gyventi ir tikėtis geresnės ateities, tikiuosi tu ten būsi.

Myliu, su visa tyluma.