Laiškas #3

Praėjo kelios dienos, bet jos nei kiek nelengvėja. Kaip tu jauties? Ar galvoji apie mane kiek aš galvoju apie tave? Ar mūsų mintys susitinka tam pačiam take?

Bandau nukreipti dėmesį kitur, bet vos tik mėnulis pakeičia saulę, o praeivių pokalbius pakeičia tyluma, man sunku negalvoti apie ką tu galvoji.

Žinau, kad savas laikas yra tau šventas, jei džinis pasirodytu prieš mano akis, aš jo prašyčiau galios sustabdyti laiką, ar tai padėtu? Niekada nežinosime, čia nėra Disney filmas, čia realybė.

Aš nenoriu atimti tavo laisvės ar priversti jaustis, kad tu nesi laisva, tačiau noriu, kad man pasakytum kaip jauties, o ne vengti išsireiškimo kai jau per vėlu ką nors bandyti.

Nors pripažįstu, net ir pastebėjus man pačiam baisu tau tai pasakyti, turiu ir aš vietų kur reikia tobulėti, tačiau vien noro turėjimas man atneša pasitikėjimą tobulėti, ar sutiktum su tai?

Manau 5% daugiau išsakytų nepatogių minčių būtu gera pradžia, kantrybės turiu. Galbūt net per daug, bet tai ne man vieta vertinti.

Aš noriu mūsų, o tu?

Myliu.

P.S, dėl draugo gimtadienio pasirinkau benamio styliu, kelnes atpažintum pamačius.