Laiškas #29

Kaip matai, nespėjau iki 00:00 parašyti, diena buvo pernelyg idomi.

Atsiunčiau ir tau ką mačiau, bet tikriausiai neklausi kas ten dėjosi, tik peržiūrėsi, gal net nematysi pabaigos. Pabaiga... nepatinka man ji, ar tai būtų filmo, kelionės, santykių, jausmų... o gal kartais ir gerai, priklausomai nuo kelio į ją. Visada galvoju kuriuo metu nusukau ne ten, dėl ko mūsų santykiai pasiekė pabaigą. Ar tikrai praradai jausmus? Ar buvo tai lengva? klausiau ir tą penktadienį, atsakymus gavau, bet priimti nenoriu, netikiu. Ar aš laikau ledą? Kuris bet kuriuo metu išslis iš mano rankų? Gal, gal taip ir darau, bet paleisti nenoriu.

Tu man nesi skolinga, aš tau nesu skolingas, nemanau, kad ir turėčiau ką nors daryti dėl tavęs, bet vis noras tau atiduoti visą pasaulį išlieka. Vieną dieną pasakysi man pradingti iš tavo gyvenimo, bet kaip aš galiu tai daryti kai mano širdis tokia pilna tavęs, kad ją vos galiu bevadinti savo? Atrodo neįmanoma paleisti minties apie tave, ji lydi mane kasdien be nustatytos pabaigos.

Tikrai negaliu, bandžiau ne kartą.

Myliu, mylėsiu, nepaliksiu ant "mylėjau".