Laiškas #28

Galvojau darosi truputi geriau, bet panašu melavau.

Ką čia parašius? Savo mintis, tiek aišku, bet kurias dalis? Ar mintis apie save? Tave? Abu? Atrodo pradedu nuo savęs ir po truputi pereinu pas tave. Gal visada reikėjo pradėti nuo savęs, paskui mažiau skauda kai tavęs nebėra. Bet ką tai net reiškia? Ar tai reiškia būti savanaudžiu? To nenoriu, tikrai, tai nesu aš, o gal tai reiškia nedėti tavo norų prieš savus? Nežinau tiksliai, tikrai, bandžiau balansuoti viską ir neaišku ar pavyko, kaip tu jauteis?

Gal pamirškime tai, susikaupkime kaip elgsimės ateityje. Jei ji ateis... kaip tikiuosi, kad ateis ir nepabėgs ateitis, kurioje galėsiu matyti tavo šypseną savo akyse. Sakau visiems kaip patinka būti vienam, bet atrodo tu išimtis, o gal per mažai praleidome laiko kartu, kad pajausčiau noro keitimą? Vėl nežinau, bet visada tavęs pasiilgstu tą pačią minutę kai atsisveikiname.

Ši minutė ilgesnė...

Aš miegu, kad matyčiau tave, ar turiu kitą pasirinkimą? Aš laukiu, nors nenoriu laukti, nežinau ar net sulauksiu, kartais ir pamirštu ko būtent tikiuosi, ar tavęs, ar prisiminimų išnykimo?

Viskas atrodo taip komplikuota, ar galime sugrįžti į laikus prieš? Jei ne, ar tu pasirodysi pas mane? Tikiuosi atsakymas "taip" ir neliksi tik gyvenimo pamoka.

Myliu, pasiilgau.