Laiškas #27

Rašiau, bet ištryniau, dabar jau ir 02:05, meluoju, nerašiau, bet visgi jau 02:05.

Kuriuo tiki? Kuris melagystė? Kuris tiesa? Aš neprisiminsiu jei paklausi, o dabar tu gali tik spėlioti.

Nebūsi tu viena, aš irgi daug spėlioju, nerimauju apie ateitį kurios dar nepasiekiau, nors ir žinau, kad mano laikotarpyje egzistuos ji tik viena. Taip, ji priklausys nuo manęs, bet ji vistiek bus viena. Žinai, juokinga, prieš 5 metus tu dar neegzistavai mano gyvenime, o dabar? Iš milijono pabaigų, tu nepasirodei tik vienoje. Šansai, kad išsipildys vienas iš milijono maži, bet ji visada egzistuos, gal ne mano realybėje, gal kitoje, bet realybė kurioje tavęs nebematau, yra realybė kurioje aš miriau. Nors tikriausiai ir mirdamas galvojau apie tave... tu paskutinė mintis prieš mano sielai paliekant šį pasaulį.

Gal nepaliksiu šio pasaulio, gal išpildysiu mūsų pažadą ir tapsiu šmėkla, tave gąsdinanti nakties tylumoje ir juokdamasi sau.

Pavargau, dabar jau 02:21, manau laikas eiti miegoti. Neprisimenu kada ėjau miegoti prieš kitos dienos pradžią... ar susitiksime sapne?

Myliu, ir šioje realybėje, ir kitose.