Laiškas #26

Šiai minutei man sunku ką nors parašyti.

Turiu idėju, tikrai gali tuo patikėti, bet atrodo nerandu struktūros savo galvoje. Lyg mano smegenys ir mano širdis nenori kalbėtis tarpusavyje, bet visgi tikisi rezultato, aš pasimetęs... šūdinai jaučiuosi dėl tai, o gal šių jausmų šaltinis kitoks, gal jis ateina iš tai, kad šiais metais vis labiau atsitraukiau nuo visų, bet aš to net nepastebėjau, man jie turėjo tai pasakyti. O gal ir šūdinai jaučiuos nes man tai rūpi mažiau nei norėčiau? Tikrai nesuprantu, kuom tu skiries? Kodėl mano jausmai tau stipresni nei visiems kitiems? Kodėl rūpesčio negaliu numesti? Kodėl negaliu nustoti galvoti apie tai? Galbūt turiu kitokių problemų? Aš to nekenčiu, šių jausmų.

Esu pasimetęs ir nežinau kaip turiu jaustis apie save ar savo jausmus. Jų per daug, jie eina į visas puses, atrodo vienintelis aiškus faktas yra, kad aš tave myliu, bent tai negaliu paneigti.

Laiškas nėra linksmas, bet vis noriu palikti gražesnę mintį... jei paimtum mano širdį, jos kampelyje rastum mažas duris į kambarį skirta tau. Jis pilnas, bet taip ir be ribų, nes širdis visada mielai priims dar daugiau tavęs. Mano jausmai tau neturi pabaigos, tikiuosi tai skamba gražiau nei baisiau.

Myliu, apkabinti tave dabar man padėtų.