Laiškas #25

Panašu iki 00:00 nespėjau, atrodo su laiku man nesiseka.

Gal tai mano problema, nemokėjimas daryti ko nors laiku. Visgi vėlai atskleidžiau savo jausmus tau ir panašu visada svajoju kas būtų jei baimė manęs nevaldytų. O kas būtų jei mes būtume pora senai praėjusioje praeityje... ar vis dar būtume kartu? Gal? Nemanau, kad šiame gyvenime rasime į tai atsakymą, jis pernelyg nenuspėjamas.

Gal per daug žiūriu į praeitį, bet ir ateities požiūris neatsilieka, sunku gyventi dabartyje kai ji nėra kaip įsivaizdavai. Bet... ateities, kaip dažnai ir savęs, nenuspėsime.

Gal būsime kartu, laimingai gyvensime, į mus kiti žiūrės ir džiaugsis, gal net pavydės, o mes jų nematysime, tik žiūrėsime vienas kitam į akis ir šoksime lyg kiti neegzistuoja, o kojom neatlaikius nugriūsime, juoksimės vienas iš kito. O gal bus kitaip, aš tau sakysiu kaip norėjau būti tavo gyvenimo meilė ir kaip susijaudindavau tave matydamas, gal tu nusijuoksi, o aš bandysiu neverkti, kol prisiminsiu laikus kai buvau tavo ir mintį, kad paskutinis atsisveikimas arti.

Balsuoju už pirmą ir tikiuosi antras išliks tik rašte.

Myliu, norėčiau tau dabar tai pasakyti.