Laiškas #23

Kartais galvoju kaip viena mintis sugrįžta, kaip norėčiau, kad tu būtum buvus man žiauri.

Jei būtum padarius ką nors žiauraus, už ką neatleisčiau, tai būtų dave leidimą tavęs nekęsti. Nekęstis nekomplikuota, turi savo priežastį, ji sukarpo ryšį, o po to lengviau išeiti.

Bet to nepadarei.

Tu buvai maloni, mane padarei laimingesniu nei kvailiu be rūpesčių. Tu leidai tikėti, kad amžinybė egzistuoja, gal ir tikiu dabar... laikaus tos minties. Dabar neturiu dėl ko išsilieti, kur rodyti pirštu ir sakyti "dėl tai pasibaigė". Vietoj to aš nešioju prisiminimus, visai tokius kokie jie buvo, nekeistus dėl nekęsties. Bandau tavo vardą pakasti, bet jis vis sugrįžta iš po žemės kiekvieną kartą kai mane apsupa tyluma.

Labiausiai skaudu yra tai, kad tu neduodi man priežąsties nustoti tave mylėti. Panašu, kad lieku tarp noro tave paleisti ir laikyti tuo pačiu metu.

Myliu.