Laiškas #22

Šiandien išsikepėm obuolių trupininį pyragą, jo skonis buvo visai toks pat kaip Rokiškyje, 2025-07-25 dieną.

Buvo šilta diena, kalbu ne tik apie orus, bet ir kaip jaučiaus pats viduje, o kai atvažiavau pas tave mano akys buvo pašventintos tavo šypsena, nemanau, kad galiu paaiškinti kaip aš myliu ją... kaip myliu tave. Nors navigacija buvo įjungta, aš neturėjau pilno pasitikėjimo, kad mes važiuojame teisinga linkme, visgi puse kelio buvo Latvijoje, kartais taip pat jaučiuos apie mus, bet pasitikėsiu, kad visgi pabaigoje būsime kartu. Pagaliau dvaras buvo prieš mūsų akis ir žinau, kad vietą išrinkau aš, bet tikrai nesitikėjau, kad taip man patiks, nors ir manau, kad prisiminimai stovi šviesoje, nes tu ten buvai, tai dėkoju tau, tikrai, dėkoju, kad buvai su manimi, dėkoju už dovaną, kuri stovi pastatyta už manęs, dėkoju, kad egzistuoji.

Pagalvojau ir atrodo juokinga, galvoju apie tave kol rašau šiuos laiškus, bet taip galvoju apie tave kol juos tu skaitai dabar. Tai paskambink, nors ir sakei nepatinka, paklausk ar galvoju apie tave kaip parašiau čia.

Galbūt kartu ateityje išsikepsime šį pyragą, o galbūt ne, prisimenu, kad sakei jų nemėgsti, bet ir tai gali pasikeisti, ar ne?

Myliu, mylėsiu ir kai skaitai.